Sausio 13-ąją minime Laisvės gynėjų dieną. 1991 metais Lietuvos žmonės savo pasiryžimu ir dideliu noru įrodė, kad Laisvės ir Nepriklausomybės troškimas yra galingesnis už priešo pyktį, agresiją ir brutalumą. Pasipriešinus okupacinei Sovietų Sąjungai iškovota pergalė už teisę gyventi laisvoje Lietuvoje.

Džiaugiamės galėdami kurti ir gaminti savo produkciją šalyje, kuri vertina ir myli savo laisvę!

Darbuotojų prisiminimai

Minint šią progą, kvietėme įmonės i-dental darbuotojus pasidalinti savo prisiminimais apie Sausio 13-tos dienos įvykius. Dalijamės autentiškais Eksporto vadybininkės Eglės Lingaitienės prisiminimais:

„Tą žiemą man suėjo 12 metų. Buvau Vilniuje pas pusseserę žiemos atostogų, kuri gyveno kaip tik priešais LR seimo rūmus. Sausio 13-tą turėjome kartu važiuoti į mano namus Tauragėje švęsti mano mamos gimtadienio, ji gimus sausio 13 dieną.

Atmosfera jau visą savaitę Vilniuje buvo slogi, suaugę buvo rimti, mums vaikams liepdavo anksti eiti miegoti. Aš nesupratau situacijos rimtumo, prie Seimo rūmų vakarais degdavo laužai, mums su pusbroliu buvo visai įdomu – eidavom atsigerti šiltos arbatos, kurią mūsų nuostabai nemokamai dalindavo susirinkusiems. Net barikados nekėlė baimės. Žiūrėdavom į ant armatūros strypų sumautus karinius bilietus, plakatus. Buto, kuriame gyvenome balkonas, matėsi per TV transliacijas, linksmi mojuodavom tėvams.

Savijauta pasikeitė po pirmųjų šūvių prie Spaudos rūmų. Prasidėjo pranešimai, kad uždaromi keliai iš Vilniaus, važiuoja tankai. Supratome, kad pas mamą galime ir nenuvažiuoti. Vakarop išvažiuoti pavyko.

Namie gimtadienio šventės nuotaikos nebebuvo, visi susitelkę, susikaupę stebėjo Lietuvos televizijos kanalą su Egle Bučelyte. Tauragė visai šalia Kaliningrado pasienio, mama ir teta sukrovė šiltus rūbus ir patalus, buvo nuspręsta blogiausiu atveju vaikus vežti į dėdės vienkiemį miškuose Latvijoje. Suguldė mus anksti, visus vaikus viename kambaryje ant grindų.

Mama su tėveliu pykosi. Tėvelis su dėde pasišovė eiti budėti prie Tauragės savivaldybės, mama neleido, nes tėtis sirgo epilepsija, sakė, kad su juo bus daugiau bėdos, nei naudos. Atsimenu tėvelio žodžius: „koks bebūčiau, vieną ruso kulką atlaikysiu“. Aš nugrimzdau į naktį, o ryte rankiojau informacijos trupinius, nes su mumis nelabai suaugę dalinosi, bet tarpusavyje buvo labai vieningi, skirstėsi atsakomybes ir planavo veiksmus.

Aš nepamiršiu šiurpiausios ir vieningiausios nakties gyvenime. Visi kartu buvome išsigandę dėl rytojaus, bet taip vieningai žinojome ką reikia reikia daryti, ko norime ir ką giname. Apgintas apsisprendimas atvedė į šalies nepriklausomybę. Kai ją skelbė kovo 11 dieną, stovėjom visi keliant lietuvišką trispalvę, senelis ir tėvelis verkė. Dabar verkiu aš prisiminus, nes labai gerai suvokiu kaip brangiai kainuoja laisvė, dedu ir dėsiu visas pastangas, kad tokia naktis nepasikartotų. „Lai šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi.“